Ką pamatyti Namiūre: citadelė virš dviejų upių

Uola virš santakos tvirtinama jau apie du tūkstančius metų, o tai, kas ten stovi dabar, yra susikaupęs rezultatas: viduramžių sienos, septynioliktojo amžiaus bastionai, olandų ir prūsų priestatai bei po visu tuo į uolą iškirsti tuneliai. Ji yra tarp didžiausių Europos tvirtovių ir, jei norite apeiti kaip dera, užims pusę dienos.

Užkilkite lynų keltuvu iš miesto, jei jis veikia, o nusileiskite pėsčiomis. Požeminės galerijos lankomos su gidu ir būtent jas žmonės įsimena — šaltas, siauras ir tikrai dezorientuojančias.

Sausumos ragas tiksliai toje vietoje, kur susitinka abi upės, vadinamas Gronjonu, ir būtent ten Namiūras prasidėjo. Atsistokite ant jo ir turėsite Sambrą iš vienos pusės, Mezą iš kitos ir citadelę tiesiai virš savęs. Ant jo mažai kas pastatyta, ir tai yra esmė — tai vieta, iš kurios žiūrima, o ne į kurią žiūrima.

Sen Žako bokštas centre yra vienas iš Belgijos ir Prancūzijos varpinių UNESCO sąraše. Kaip ir kiti, jis buvo miesto, o ne bažnyčios bokštas: įrodymas, kad miestas valdėsi pats. Pro jį lengva praeiti, tad ieškokite jo.

Namiūras saugo vieną didžiųjų viduramžių Europos auksakalystės kūrinių: relikvijorių ir liturginių daiktų grupę, kurią tryliktame amžiuje iš aukso, sidabro ir emalio sukūrė Hugo d’Onji tokiu detalumo lygiu, kad sunku patikėti, jog tai padaryta ranka. Jie eksponuojami miesto senojo meno muziejuje. Jei Namiūre pamatysite vieną dalyką po stogu, tegu tai būna šis.

Felisjenas Ropsas gimė čia 1833 metais ir tapo vienu provokatyviausių Europos grafikų — tamsiu, satyrišku ir dažnai cenzūruojamu. Muziejus jo gimtajame mieste jo neglosto. Jis mažas, keistas ir naudingai pataiso įsivaizdavimą, kad Namiūras yra mieguista provincijos sostinė.

Namiūras turi dvikovų ant kojūkų tradiciją, siekiančią penkioliktą amžių: dvi komandos ant aukštų medinių kojūkų turgaus aikštėje stengiasi viena kitą parversti nenaudodamos rankų. Tai daroma iki šiol, žiūrima rimtai, ir tai įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Jei galite kelionę suderinti su dvikova, padarykite tai.

Namiūras yra vartai į Mezos slėnį ir Ardėnus. Dinanas, pusvalandis prieš srovę, turi citadelę ant uolos, bažnyčią su svogūno formos kupolu ir žmogaus, išradusio saksofoną, gimtinę. Toliau esantis Leso slėnis yra klintys, urvai ir upė, o sodai, abatijos ir uolų dariniai pasiekiami trumpa kelione automobiliu.

Jei turite automobilį ir dvi dienas, antroji diena priklauso užmiesčiui.

Senasis centras tarp citadelės ir stoties mažas ir pilnas dalykų, kuriuos kažkas turi parodyti — varpinė, kiemai, senųjų sienų linija. Miesto žaidimas duoda jums mįslių maršrutą per jį ir paaiškina kiekvieną sustojimą, kai iki jo prieinate; tai gerai tinka prieš kopimą į tvirtovę arba po jo.

Nesate tikri, kaip tai veikia? Pirmiausia perskaitykite kaip žaisti.

Verta, dėl citadelės ir vietos. Tai ramesnė, pigesnė ir prancūziškesnė Belgijos pusė nei flamandų miestai, ir tai geriausia bazė Mezos slėniui.

Diena citadelei ir centrui. Dvi, jei norite muziejų arba kelionės Meza iki Dinano.

Lynų keltuvu nuo upės, pėsčiomis takais arba keliu. Nusileisti lengviau nei užkopti.

Prancūzų. Namiūras yra Valonijos sostinė ir Valonijos parlamento būstinė.

Namiūro tradicija nuo penkiolikto amžiaus, kai komandos ant aukštų kojūkų kaunasi siekdamos išmušti viena kitą iš pusiausvyros; UNESCO ją pripažino nematerialiu kultūros paveldu.

Tinka – citadelė duoda grupei bendrą tikslą, centras kompaktiškas, o susisiekimas su Briuseliu geras. Pažiūrėkite galimybes įmonėms ir grupėms.

Citadelę palikite rytui, kol kojos dar geros, paskui nusileiskite į centrą. Reikia pagalbos planuojant ką nors grupei? Susisiekite su mumis. Lyginate dvi Belgijos puses? Mūsų gidas, ką veikti Antverpene, yra flamandiškas atitikmuo.