Ką veikti prie Pizos bokšto

Jis buvo statomas kaip katedros varpinė, pradėtas 1173 metais, o svirti ėmė dar nebaigus trečiojo aukšto. Gruntas po juo minkštas: molis, smėlis ir kriauklės, palikti senos upės žiočių, ir jis susispaudė netolygiai.

Išgelbėjo jį karas. Statybos du kartus buvo sustojusios dešimtmečiams, ir tai leido gruntui tarp etapų nusėsti ir sutankėti. Statytojai taip pat bandė svyravimą taisyti eidami aukštyn, todėl viršutiniai aukštai vos pastebimai išlenkti – bokštas yra banano formos, o ne tiesus ir pakrypęs.

XX amžiaus pabaigoje pokrypis tapo pavojingas, ir bokštas daugiau nei dešimtmetį buvo uždarytas lankytojams, kol inžinieriai šalino gruntą iš aukštesniosios pusės. Jis vėl atidarytas 2001 metais, ištiesintas nedideliu, bet lemiamu dydžiu, ir yra nuolat stebimas. Jis saugus ir svirs dar ilgai po mūsų visų.

Į jį galima užlipti, ir vertėtų. Tai kiek mažiau nei trys šimtai laiptelių sraigtiniais laiptais sienoje, o keista čia ne aukštis, o pokrypis: laiptai vienoje spiralės pusėje atrodo statesni, kitoje – lėkštesni, o jūsų pusiausvyra tyliai nesutaria su akimis.

Praktinės taisyklės čia tikrai galioja:

Bilietai yra su laiku, o vietos išparduodamos, ypač vasarą. Rezervuokite internetu iš anksto. Vaikai iki aštuonerių metų į viršų neleidžiami visai, o vyresni turi būti su suaugusiuoju. Vidun negalima jokių krepšių; netoliese yra nemokamų spintelių, bet eilė prie jų įskaičiuojama į jūsų laiką, tad ateikite anksčiau. Visas apsilankymas trunka apie pusvalandį, daugiausia kopiant.

Piazza dei Miracoli yra UNESCO pasaulio paveldo objektas, o bokštas joje – mažiausiai įdomus pastatas.

Pradėta 1063 metais, ir būtent ji nustatė visą Pizos romaninio stiliaus pavyzdį: dryžuotas marmuras, smulkių kolonėlių aukštai, bronzinės durys ir kasetinės lubos. Įėjimas įskaičiuotas į bet kurį aikštės bilietą, bet vis tiek reikia pasiimti kuponą su laiku.

Didžiausia krikštykla Italijoje, apvali ir akustiškai nepaprasta. Kas pusvalandį prižiūrėtojas atsistoja viduryje ir sudainuoja kelias natas, o pastatas jas kelias sekundes laiko ir sluoksniuoja vieną ant kitos. Tai geriausia, kas yra aikštėje, o dauguma lankytojų to nepatiria, nes stovi lauke ir fotografuojasi.

Monumentalios kapinės palei šiaurinę pusę – ilgas marmurinis kryžiaus koridorius, pastatytas aplink žemę, kuri, pasak pasakojimo, buvo parvežta iš Golgotos per kryžiaus žygius. Jos freskos buvo smarkiai apgadintos, kai per sąjungininkų bombardavimą 1944 metais sudegė stogas; tai, kas išliko, įskaitant milžinišką Mirties triumfą, buvo restauruota ir grąžinta ant sienų.

Museo dell'Opera del Duomo saugo nuo pastatų nuimtas skulptūras ir lobyną, tarp jų Giovanni Pisano darbus, ir turi kiemą su geriausiu įrėmintu bokšto vaizdu. Museo delle Sinopie rodo parengiamuosius piešinius, atidengtus po sudegusiomis Camposanto freskomis, o tai įdomiau, nei skamba.

Nueikite dešimt minučių į pietus, ir minios visiškai išnyksta.

Aikštę XVI amžiuje pertvarkė Giorgio Vasari, o fasadas padengtas įbrėžtu geometriniu ornamentu. Rūmuose dabar veikia Scuola Normale Superiore, vienas atrankiausių Italijos universitetų, tad aikštė pilna studentų, o ne ekskursijų grupių.

Krantinės palei Arno, apstatytos pastelinių spalvų rūmais. Pietiniame krante stovi Santa Maria della Spina – mažytė gotikinė bažnyčia, nusėta bokšteliais ir statulomis, pastatyta erškėčių vainiko dygliui saugoti ir XIX amžiuje plyta po plytos perkelta aukščiau virš vandens.

Ant bažnyčios galinės sienos netoli stoties yra didelė freska, kurią 1989 metais nutapė Keith Haring – vienas paskutinių jo viešų darbų ir vienas nedaugelio išlikusių nepaliestų. Tai penkių minučių posūkis ir visiškas registro pasikeitimas.

Vietinis gatvės maistas yra cecina – plona kepta avinžirnių paplotė, parduodama gabalais, karšta, su pipirais. Valgykite ją stovėdami. Šiaip Piza yra studentiškas miestas, tad maistas pigesnis ir mažiau išdailintas nei Florencijoje, o vietos toliau nuo aikštės yra tos, kuriose verta atsisėsti.

Kelias nuo aikštės iki upės trunka penkiolika minučių ir veda pro beveik viską, kas išvardyta. Miesto žaidimas duoda per jį maršrutą su užduotimi kiekvienoje stotelėje, o tai ir yra skirtumas tarp to, kad pamatai Pizą, ir to, kad pamatai bokštą.

Praktiškai taip. Laikai fiksuoti ir riboti, o sezono metu tos pačios dienos bilietai paprastai išgraibstomi iki priešpiečių.

Taip. Dešimtojo dešimtmečio stabilizavimo darbai sumažino pokrypį, o konstrukcija stebima nepertraukiamai. Laiptinė siaura ir nelygi, tad tai labiau judrumo nei saugumo klausimas.

Iki aštuonerių – ne. Nuo aštuonerių iki aštuoniolikos turi lydėti suaugęs.

Pusė dienos aikštei, apžiūrėtai kaip pridera, įskaitant krikštyklą ir vieną muziejų. Visa diena, jei norite Lungarni, Piazza dei Cavalieri ir tikrų pietų.

Pavasarį ir rudenį. Vasarą toje aikštėje labai karšta, o pavėsio beveik nėra. Jei galite, atvykite birželio 16-ąją per Luminarą, kai pastatai palei upę apibrėžiami tūkstančiais žvakių.

Taip, nors bokšto bilietai rezervuojami kaip atskiri laikai, tad didelė grupė bus paskirstyta per kelis. Su likusia miesto dalimi grupės susitvarko lengvai. Dėl organizuotos grupinės veiklos pažiūrėkite, ką siūlome įmonėms ir grupėms.

Pizos versija, verta kelionės: aikštė anksti, krikštykla per dainavimo demonstraciją, pietūs toliau nuo turistinės juostos, o paskui po pietų Arno ir Keith Haring. Jei norite, kad pasivaikščiojimas turėtų maršrutą, štai kaip veikia mūsų žaidimai, ir galite susisiekti dėl organizavimo. Keliaujate toliau po Italiją? Mūsų gidas apie keturis garsius Milano objektus pasakoja apie visai kitokį Italijos miestą.