Keturios vietos, kurių Porte negalima praleisti

Portas status. Beveik viskas, ką verta pamatyti, telpa tarp katedros viršuje ir Ribeiros krantinės apačioje, o kelias tarp jų – vien laiptai ir skersgatviai. Avėkite batus, kurie kimba, kai kojos ims skųstis, važiuokite funikulieriumi, ir susitaikykite su tuo, kad visą dieną lipsite aukštyn ir žemyn.

Šios keturios vietos yra tos, aplink kurias verta sudėlioti pirmą apsilankymą, su praktinėmis smulkmenomis, kurių kiekviena jų reikalauja.

Lello knygynas atsidarė 1906 m., per jo vidurį vingiuoja drožinėti mediniai laiptai, viršuje – vitražinės lubos, o lentynos siekia stogą. Jis tikrai gražus ir tikrai perpildytas.

Du praktiniai dalykai. Įėjimas su bilietu, o jo kainą paprastai galima įskaityti į knygos kainą, tad ką nors nusipirkę už apsilankymą sumokėsite nedaug. Ir laiką rezervuokite iš anksto; atvykti vasarą be rezervacijos reiškia ilgą eilę ant šaligatvio.

Vieną mitą paleiskite: ne, šis knygynas neįkvėpė Hogvartso. J. K. Rowling iš tiesų gyveno Porte dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet viešai pasakė, kad knygyno neprisimena ir kad jis jos knygų neįkvėpė. Eikite dėl laiptų, ne dėl istorijos.

Torre dos Clérigos yra barokinė varpinė, prijungta prie to paties vardo bažnyčios, ir ilgą laiką ji buvo aukščiausias statinys mieste. Į viršų kopiate siaurais sraigtiniais laiptais, o atlygis – geriausia Porto apžvalga, kokia tik yra: raudoni stogai, krintantys nuo kalvos, upė, tiltas ir Gaia kitame krante.

Laiptai siauri ir dvipusiai, tad piko metu juda lėtai. Eikite atsidarant arba paskutinę valandą.

Pereikite pėsčiomis viršutiniu Dom Luís I tilto deniu į Vila Nova de Gaia ir atsidursite Jardim do Morro – mažame terasiniame sode šlaite. Čia miestas ateina dienai baigiantis: saulė leidžiasi virš senamiesčio, išsidėsčiusio priešais jus, o žmonės sėdi ant žolės su buteliu.

Ateikite pusvalandžiu anksčiau už saulėlydį, jei norite vietos. Ėjimas viršutiniu deniu vertas savaime, nors ten aukštai ir atvira, tad turėkite tai omenyje, jei bijote aukščio.

Kol esate šioje pusėje: portveino rūsiai visi yra čia, o ne Porte. Portveinas auginamas Douro slėnyje aukštyn upe ir brandinamas Gaijoje; miestas gėrimui davė vardą, bet niekada jo negamino.

Porto savas patiekalas yra francesinha: sumuštinis su kepsniu, dešra ir kumpiu, apdengtas lydytu sūriu ir paskandintas karštame alaus ir pomidorų padaže, dažniausiai su bulvytėmis. Jis milžiniškas ir nė kiek ne subtilus.

Užuot siuntę jus vienu adresu, kuris gali pasikeisti, štai kaip rinktis. Ieškokite vietos, kur juos per pietus valgo vietiniai, kur padažas gaminamas virtuvėje, o ne pilamas iš kibiro, ir kur jūsų paklausia, ar norite kiaušinio ant viršaus. Pirmą kartą jį verta pasidalyti dviese.

Pataisymas, kurį verta turėti: Dom Luís I tiltą suprojektavo Théophile Seyrig, buvęs Gustavo Eifelio partneris, o ne pats Eifelis. Eifelis pastatė senesnį geležinkelio tiltą aukštyn upe – Maria Pia. Gidai šiuos du nuolat painioja.

Portas – siaurų gatvelių, plytelėmis išklotų fasadų ir netikėtų vaizdų miestas, o įdomiausia yra tarp lankytinų vietų, ne jose. Miesto žaidimas duoda jums maršrutą su užuominomis per senamiestį, o tai daug geresnis būdas susidoroti su kalvomis nei klaidžioti ir tikėtis. Puikiai tinka su draugais ir su grupe.

Dvi pilnos dienos aprėpia senamiestį, bokštą, knygyną ir vieną portveino rūsį. Trys, jei norite paplūdimio Foze arba kelionės į Douro slėnį.

Taip, ir laiką rezervuokite iš anksto. Bilietą paprastai galima įskaityti į knygos kainą, tad ją nusipirkite.

Ne. Vynuogės auga Douro slėnyje, o vynas brandinamas Vila Nova de Gaia rūsiuose anapus upės.

Taip, stačiai. Nuo Ribeiros iki tilto veikia funikulierius, o taksi pigu, kai jau gana.

Gegužė, birželis ir rugsėjis. Liepa ir rugpjūtis karšti ir pilni; žiema švelni, bet drėgna.

Jei norite gatvių tarp lankytinų vietų, pereikite jas su žaidimo maršrutu. Štai kaip tai vyksta, o komandų išvykoms ir didesnėms grupėms formatus rasite šiame puslapyje. Klausimai dėl datų, grupės dydžio ar maršrutų? Parašykite mums. Daugiau apie žaidimą čia: užduotys Porte.