Istoriniai ir kultūriniai Berno objektai, kuriuos verta pamatyti

Laikrodžio bokštas senamiesčio viduryje tryliktame amžiuje pradėjo kaip miesto vartai, o laikrodžio bokštu tapo tada, kai Bernas peraugo savo sienas. Astronominis laikrodis rytinėje pusėje yra iš šešiolikto amžiaus ir vis dar sukasi originaliu mechanizmu: gaidys užgieda, juokdarys suskambina varpeliais, o meškų eisena apsisuka — kaskart kelios minutės prieš pilną valandą.

Atsistokite rytinėje pusėje, ateikite anksčiau ir nesitikėkite spektaklio — jis mažas, mechaniškas ir tyliai nepaprastas, kai žinote, kad tai daro jau maždaug penkis šimtus metų. Jei mėgstate mašinas, verta užsisakyti ekskursiją po mechanizmą viduje.

Vėlyvosios gotikos katedra turi aukščiausią bažnyčios bokštą Šveicarijoje — kiek daugiau nei 100 metrų, o jos užbaigimas užtruko daugiau nei keturis šimtmečius: pradėta 1421-aisiais, baigta 1893-iaisiais. Pagrindinis portalas turi neįprastai išsamią Paskutiniojo teismo skulptūrinę kompoziciją, išlikusią po Reformacijos todėl, kad buvo išorėje.

Užlipkite į bokštą. Tai 344 laipteliai, laiptinė ankšta, o vaizdas apima visą upės kilpą, senamiesčio stogus ir, giedrą dieną, Berno Alpes horizonte.

Berno senamiestyje yra apie šeši kilometrai dengtų arkadų — viena ilgiausių dengtų prekybos atkarpų pasaulyje. Praktiškai tai reiškia, kad per smarkų lietų pereisite visą centrą ir nesušlapsite, o Šveicarijoje tai ne smulkmena.

Į gatves įkomponuoti šešiolikto amžiaus fontanai, kiekvienas su tapyta figūra viršuje. Keisčiausias iš jų — Kindlifresserbrunnen, vaikų ėdikas: milžinas, kišantis kūdikį sau į burną, o dar keli guli maiše. Niekas nesutaria, ką tai reiškia. Aiškinimai svyruoja nuo įspėjimo vaikams iki karnavalo figūros, o sąžiningas atsakymas — pirminis sumanymas prarastas.

Adresu Kramgasse 49, arkadų viduryje, yra butas, kuriame Albertas Einšteinas gyveno dirbdamas tarnautoju Šveicarijos patentų biure. Būtent čia laisvalaikiu jis parašė 1905-ųjų darbus — tarp jų ir specialiąją reliatyvumo teoriją — mažame antrojo aukšto bute, kuris dabar yra muziejus, įrengtas taip, kaip atrodė tada.

Užtrunka dvidešimt minučių ir tai tyliausiai įspūdingas kambarys mieste: paprastas butas virš prekybinės gatvės, kuriame buvo perrašyta dvidešimto amžiaus fizika.

Upė apjuosia senamiestį iš trijų pusių, o vasarą ji yra Berno gyvenimo centras. Žmonės pėsčiomis eina prieš srovę iki Eichholzo arba iki Marzili maudyklos, sulipa į vandenį ir su srove parplaukia atgal į miestą. Marzili maudykla nemokama ir yra tiesiai po parlamento pastatu; ten maudosi politikai.

Svarbiausia: Arė šalta, greita ir rimta. Lipkite į vandenį ir iš jo pažymėtose vietose, žinokite, kur išlipsite, dar prieš įlipdami, ir nesiimkite to, jei nesate stiprus plaukikas. Čia beveik kasmet žmonių prigeria. Pirmiausia pažiūrėkite, paklauskite vietinio ir tik tada nuspręskite.

Bundeshaus, kur posėdžiauja Šveicarijos parlamentas, ne sesijų metu atviras nemokamoms ekskursijoms su gidu, o vykstant sesijai debatus galite stebėti iš galerijos. Aikštėje priešais yra 26 vandens čiurkšlės, po vieną kiekvienam kantonui, trykštančios tiesiai iš grindinio; vasarą pro jas laksto vaikai ir niekas jų nestabdo.

Pastaba, kuri žmones nustebina: Šveicarija neturi oficialios sostinės. Bernas yra federalinis miestas, vyriausybės būstinė, ir tai sąmoningas konstitucinis skirtumas, o ne formalumas.

Bernas pavadintas meškų vardu ir laiko jas nuo šešiolikto amžiaus. Senąją duobę 2009-aisiais pakeitė atviras aptvaras, besileidžiantis prie upės kranto — tai gerokai geriau nei buvo anksčiau.

Aukštyn kalvos šlaitu kitame krante yra parkas su šimtais rožių veislių ir geriausiu vaizdu į senamiestį: visa upės kilpa su katedros bokštu viduryje. Nemokamai, ir geriausia nuotrauka Berne.

Rytiniame miesto pakraštyje Renzo Piano pastatas iš trijų plieninių bangų saugo didžiausią Paulio Klė darbų kolekciją pasaulyje. Klė augo Berne. Jei turite pusdienį, kelionė tramvajumi verta.

Viskas, kas išvardyta, išskyrus Klė centrą, išsidėstę viena linija per senamiestį, todėl Bernas neįprastai patogus apeiti pėsčiomis. Miesto žaidimas paverčia tą liniją maršrutu, kuriame kiekvienoje stotelėje yra ką išspręsti, tad fontanai ir arkados tampa dalykais, į kuriuos iš tikrųjų įsižiūrite, o ne pro kuriuos praeinate.

Viena pilna diena apima senamiestį, katedros bokštą, Einšteino namus ir Rožių sodą. Dvi dienos leidžia pridėti Paulio Klė centrą, Kunstmuseum ir maudynes Arėje.

Taip, kaip ir visa Šveicarija. Sutaupoma iš nemokamų dalykų, o jų daug: arkados, fontanai, Rožių sodas, Marzili maudykla, ekskursijos po parlamentą ir pati upė.

Vokiečių, Berno tarme, kuri ir kitiems vokiškai kalbantiems atrodo lėta ir savita. Prancūzų, italų ir anglų kalbos centre suprantamos visur.

Nuo gegužės iki rugsėjo dėl upės ir ilgų vakarų. Lapkritį vyksta Zibelemärit, svogūnų turgus — didžiulis ankstyvo ryto turgus su konfeti ir svogūnų pyragais, vienas keistesnių dalykų Šveicarijos viešajame gyvenime.

Stipriems plaukikams, kurie žino išlipimo vietas ir klauso vietinių patarimų, tai įprasta vasaros veikla. Visiems kitiems — ne. Vertinkite rimtai; srovė kur kas greitesnė, nei atrodo.

Labai. Senamiestis kompaktiškas ir lygus, arkados išlaiko grupę kartu ir per blogą orą, o viskas pasiekiama pėsčiomis. Organizuotoms grupinėms veikloms pažiūrėkite, ką rengiame įmonėms ir grupėms.

Gera dienos forma: Zytglogge ir arkados ryte, katedros bokštas prieš pietus, paskui Einšteino namai, Rožių sodas vėlyvą popietę ir upė vakare, jei šilta. Jei norite, kad rytas turėtų maršrutą, štai kaip veikia mūsų žaidimai, o parašykite mums, jei norite tokį surengti. Liekate Šveicarijoje? Mūsų gidas apie smagius dalykus Ženevoje apima kitą šalies galą.